BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



Laiškai ežere

2017-05-23

Trisdešimt pirmas - Ji

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Seniai nerašiau ir visai ne dėl to, kad nenorėjau. Tiesiog skubėjau ir pasimečiau kažkur vidury pavasario. Dabar tas laikas, kai galvoje tiek daug minčių, kad net sunku sudėti jas į stalčiukus, bet tuo pačiu tiek mažai, kad net baisu darosi pagalvojus kur jos visos pabėgo. Juk atrodo vos vakar buvo lietingas ruduo, kuris įkvėpė mane ieškoti kažko naujo ir neatrasto, dažniau juoktis, o tuo pačiu ir verkti. Ir štai aš pasimetusi pavasaryje, belaukianti alyvų sužydėjimo keliuosi ryte ir išbėgu daryti kažko, ko net pati nesuprantu ar noriu daryti. Autobuse užsidedu akinius nuo saulės ir klausausi dainų, kurios tariamai turėtų įkvėpti mane ir šiaip padėtų kvėpuoti.

She may contain the urge to run away
But hold her down with soggy clothes and breezeblocks

Pasiilgau vieno žmogaus, kuris šiaip atėjęs į mano gyvenimą jį labai pakeitė. Jau draugystės pradžioje žiūrėdavau į ją ir galvodavau “oho, kiek šito mažo žmogaus galvoje didelių minčių”. Ir dėkoju visoms pasaulio jėgoms, kad turiu galimybę išgirsti tas mintis ir kartu su ja tomis mintimis dalintis.

Šiaip tai yra žmogus, kuris išmokė mane žavėtis. Mažais dalykais, dideliais, kvailais. Juoktis ten, kur nederėtų juoktis. Juoktis ten, kur TIKRAI nederėtų juoktis.

Ji išmokė mane kartais būti keista ir kartais keistai galvoti apie aplinką, kurioje esu. Ji parodė, kad tas keistumas manyje gali žavėti kitus žmones. Ir ji išmokė mane paslaptingumo, kurio jai tikrai niekada netrūko…

Ji buvo pirma draugė ir čia labai rimtai, pirma draugė, kuri manęs šimtą procentų klausydavo. Ne tik girdėdavo ar retkarčiais suklusdavo, o rimtai klausydavosi. Ir tada aš supratau kokios mes panašios. Ir, ooo taip, labai skirtingos.

Tik su ja nuoširdžiai kalbėdavau pačiose nuostabiausiose vietose apie pačius nenuostabiausius dalykus. Su ja išmokau stengtis, bandyti ir visiškai susimauti, o tada atsistoti ir eiti toliau. Ji padėjo man suprasti, kad žmogus gali susimauti milijoną kartų ir galų gale vistiek pasiekti kažko didesnio ir geresnio.

Ji buvo šalia per visus mano sunkiausius momentus. Gal ji pati to nežino, gal kartais ir aš nežinau. Galbūt ji nieko nežinodavo apie tai, kas su manimi vykdavo, bet ji visada buvo šalia. Nors ir labai toli. Bet šalia. Jos vardas visada buvo įrašytas į mano užrašų knygutės pradžią kaip inkaras, jeigu bangos kada mestų mane į vandenyno tolumą.

Ir štai aš galvoju apie draugą. Tikrą draugą ir kas jis man yra. Nes draugų turėjau visada ir su visais jais turėjau stebuklingai svaiginančių akimirkų, bet tikro draugo sąvoka man ilgą laiką buvo mistika ir stebuklas. Ir kai labai gerai pagalvoju, ji yra mano tikra draugė. Taip, ji turi savybių, kurios varo mane iš proto. Taip, ji kaip ir aš, irgi pamiršta parašyti ar paskambinti, atšaukia susitikimus ir svarbius planus. Bet vistiek noriu rašyti apie ją, vistiek ašaroms riedant veidu žinau, kad ji mane supras. Nes ji visada supranta.

Ji išmokė mane, kad svajonės daro mūsų gyvenimą gyvu.

Ji išmokė mane, kad tikra draugystė gali tęstis, net jeigu ji paremta retkartiniais susirašinėjimais ir keistais laiškais internete.

Ačiū jai, kad privertė mane pripažinti, kad yra draugų amžiams.

Ačiū, Tau.

Aš šalia, nesvarbu kas esi - ar laukiančioji, vasaroja, keliautoja ar sąmonės srautas.

Ir pasistengsiu visada būti (o jei nebūsiu, tai po velnių, mes tai išspręsim).

Su didžiausiu palaikymu ir meile,

Pasiilgau

Tavo etatinė DRAUGĖ (skubėtoja)

Rodyk draugams

2017-05-19

Trisdešimtas - laukimas

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno,

Mano pilvas yra neproporcingai didelė mano dalis. Ne fiziškai - veikiau emociškai. Nežinau, ar kada nors dalinausi šiuo su tavimi, bet dabar tai mano galvoje ir kažkodėl norisi rašyti, taigi: aš tikiu, ir visada tikėjau, kad visos mano asmenybės problemos susijusios su mano įnoringomis žarnomis.

Kiek save atsimenu, visada buvau sveikas vaikas: užsidengus bet kurią akį išskaitydavau visas daktaro rodomas raides, mano kaulai niekada nelūždavo, o slogą įsigydavau ne dažniau nei kartą per metus. Tačiau visas mano vidus nuo pats mažens mane pasyviai žudė. Atsimenu, kaip man kokių šešerių valė žarnas. Atsimenu, kaip nesuprasdavau iš kur tas skausmas.

Blogiausia prasidėjo, kai man buvo kokie dvylika. Pavalgydavau ir iš pat ryto išsipūsdavau kaip balionas. Pietų nevalgydavau, nes žinojau, kad bus tik blogiau. Prisikimšdavau tik vakare ir eidavau miegoti: ant šono, nes taip mažiausiai jausdavau visą vandenį ir maistą savo žarnose. Iš pradžių skųsdavausi mamai, bet ji man tik piktai atkirsdavo, kad nesveikai maitinuosi ir pati esu kalta. Valgydama jos maistą niekada nesuprasdavau, kodėl tai mano kaltė.

Taip gyvenau iki to pavasario, kai buvau penkiolikos ir mes baiginėjome devintą klasę. Tuomet pirmą kartą sutikau žmogų, kuris mane įkvėpė ir skatino judėti į priekį. Kažkokiu magišku būdu man pagerėjo: iš pradžių mano organizmas elgėsi keistai, bet po to pradėjau pastebėti, kad galiu ryte pusryčiauti ir neišsipūsti, pietauti ir nesusigadinti sau dienos, o vakare neprivalėjau prisikimšti, kad atpirkti visos dienos kalorijų deficitą. Tada pirmą kartą pastebėjau įdomią paralelę: kai esu laiminga, mano skrandis manęs neišduoda. O gal atvirkščiai - kai skrandis veikia esu laiminga? Nežinau, bet anuomet man buvo nesvarbu, nes tikėjau, kad tai niekada nebesugrįš.

Per sekančius keletą metų blogieji periodai ateidavo tik retkarčiais ir netrukdavo taip beviltiškai ilgai. Kartais naktimis man taip skaudėdavo, kad lovoje besiraitydama klykdavau iš skausmo. Sakydavau mamai, kad kaltos buvo mėnesinės. Žinojau, kad kitaip likčiau kalta pati (ir taip sugebėdavo prikišti). Tačiau tai buvo pakenčiama - bet kas yra geriau už kasdienį pasyvų skausmą.

Žinoma, vėliau tai vėl sugrįžo, tada dingo, ir taip toliau. Kai patirdavau daugiau streso, iš karto pablogėdavo. Kai būdavau laimingesnė, mano kūnas nekovojo su manimi. Per tiek metų pripratau. Taip pat išbandžiau bene visus gydymo būdus, kuriuos pavyko rasti: gerdavau raminančias arbatas, kurios nepadėdavo, laikydavausi įvairių mitybos taisyklių, religingai naudodavau laisvinamąsias arbatas (nežinodama, kad jos sukelia priklausomybe). Kurį laiką vartojau ir gydytojos išrašytus vaistus (kai pagaliau supratau, kad man nereikia mamos leidimo nueiti pas daktarę), kurie padėjo tik tol, kol kasdien gerdavau po penketą tablečių. Tai tapo milžiniška mano gyvenimo dalimi. Tai padarė mane kiek neurotiška. Niekada nejaučiau nepakeliamo skausmo, paprasčiausiai, niekada nesijaučiau komfortiškai. Taip ir gyvenime niekada nesijaučiau savo vietoj.

O dabar vėl jau kelinta savaitė kasnakt guluosi į lovą laikydama savyje neproporcingai didelį kiekį vandens ir pasyviai jausdama žarnas po savo išsitempusia oda. Nesuprantu, kas atsiranda pirma: fizinis ar emocinis diskomfortas, bet žinau, kad jie vienas kitą nuolatos skatina. Tačiau visgi liūdniausia, kad dabar jau žinau, jog tam nėra sprendimo - belieka tik laukti, kol pagėrės.

Laukiančioji.

Rodyk draugams

2017-05-15

Dvidešimt devintas

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Šoku savo kambaryje prieš vaizdą iškreipiantį veidrodį, kurį parsitempiau iš parduotuvės, sumokėjusi penkis svarus, ir džiaugiuosi, kad pagaliau nešaldama galiu vilkėti trumpą suknelę.

Vasara magiškas metas, ar ne? Kasdienybė tampa paprastesnė, o svajonės - pasiekiamos ranka. Rodos tampame spontaniškesnės ir romantiškesnės: galim nuogos maudytis ežere ir vaikštinėti po apleistus namus. Aš visada galvojau, kad mus įkvepia saulė ir atsakomybės stygius, bet argi ne mes pačios tai padarome? Saulė ir darbų pabaiga mums paprasčiausiai suteikia drąsos - mes, IR TIK MES, ištiesų išdrįstame gyventi.

Linkiu nuotykių.

Grįšiu birželio šeštą. Trauk longboardą.

Pasiilgau, brandus žmogau.

Etatinė vasarotoja

Rodyk draugams

2017-05-03

Dvidešimt aštuntas - tik tiek

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

O mano visas gyvenimas paieškos. Kažko naujo.

Tik tiek.

Etatinė Skubėtoja

Rodyk draugams

2017-05-02

Dvidešimt septintas - kelionė

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Tik norėjau pasakyti, kad aš visą gyvenimą keliauju. Keliauju namo.

Daugiau nieko.

Linkėjimai

Etatinė keliautoja

Rodyk draugams

2017-04-26

Dvidešimt šeštas - Teenage Dirtbag

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Šoku šįvakar viena savo kambaryje ir mėgaujuosi gyvenimu. Prieš kelias minutes pradėjo groti Teenage Dirtbag ir aš iškart pagalvojau apie tave. Todėl dabar esu čia.

Neįsivaizduoju ką rašyti, kad tai būtų bent kiek suprantama. Mano galvoje, kaip visada, siaučia minčių avilys, ir aš pati neišgaliu sudėlioti jų visų. Ar galiu pateikti tau savo minčių srautą sąrašo forma? Įsivaizduosiu, kad leidi. Taigi:

> po metų baigsiu universitetą, o jaučiuosi taip lyg dar tik pradėčiau dėti pirmąsias plytas toje sienoje, kurią taip gražiai vadiname gyvenimu

> pasiilgau Lietuvos, tokia kokia ji buvo man prieš keletą metų. Dabar man namai lyg koks trumpas pabėgimas nuo gyvenimo, kur vis tiek turiu milijoną įsipareigojimų, bet jie nieko nereiškia - tik lyg koks praeities palaikymas. Dėl visa ko. Kad nepabėgtų

> negaliu patikėti, kad niekada nebebūsime paauglėmis. Man rodos, kad nepadariau pakankamai kvailų, nutrūktgalviškų dalykų, nesukūriau pakankamai juokingų prisiminimų, nemylėjau pakankamai netinkamų ar tinkamų žmonių. Kažkodėl dabar jau jaučiu atsakomybę, kurios nenoriu jausti. Kodėl nebegaliu būti ta mergaite, kurios visi klausia, kas jai negerai? O ar tave aplanko toks jausmas?

> pastarasis mėnuo praėjo žaibo greičiu. Lyg ir nieko neįvyko, lyg ir įvyko milijonas dalykų

> šeima yra daug plačiau negu kraujo ryšiai, net jei ir turi visiškai nepriekaištingą šeimą

Milijonai dalykų.

Parašyk ką nors protingo - man reikia tavo žodžių.

Linkėjimai iš mano labai nehigieniško bendrabučio.

Etatinis sąmonės srautas

Rodyk draugams

2017-04-11

Dvidešimt penktas - lietaus lašai

Posted by laiskaiezere in Be temos

Lietaus lašai mylėti, nemylėti,
Lietaus lašai prašyti, neprašyti.
Jie kristų iš dangaus net jei maldautum,
Nustoti, niekad nebelyti.

Labas iš ežero dugno

Čia ramu, o paviršių daužo lietus

Kažkaip taip ir aš jaučiuosi. Tokia viena, bet stipri. Tokia apsupta aplinkinių, bet silpna. Lyg veidą praustų dangaus ašaros.

Šiandien ta diena, kai galiu sau leisti nurimti ir nebūti etatine skubėtoja. Lauke siaučiančios audros šiam vakarui užrakino mane namuose, netikėtai šaldytuve yra pieno ir galiu pasidaryti skaniausios kavos, o dar ir muzika šiandien kažkaip maloniai skamba.

Tas vakaras, kai semiuosi motyvacijos tiesiog gulėdama po šiltu, minkštu pledu ir šypsodamasi sienoms. Tas vakaras, kai visos mintys atrodo gilesnės, tyla jaukesnė, atmosfera lengvesnė. Geriausi mano vakarai, na, vieni iš geriausių.

Lauke kvepia viltimi, prieblanda panaši į svajones, tyla skamba kaip meilė.

Etatinė NE skubėtoja

Rodyk draugams

2017-04-10

Dvidešimt ketvirtas - netrinsiu

Posted by laiskaiezere in Be temos

He made the big mistake of dancing in my storm

Labas iš ežero dugno

00:44 nakties ir aš nemiegu. 00:45 ir aš prisiverčiu rašyti. Ne dėl to, kad nenoriu, bet sunku sudėti visas mintis į vieną, rišlų tekstą, kurį Tau bus paprasčiau skaityti. Parašau ir ištrinu, parašau ir ištrinu.

00:47 rašau, kad nekenčiu skaičiaus 7. Kaip galima nekęsti kažko tokio paprasto kaip skaičius?

00:50 nusprendžiu, kad neištrinsiu kvailų sakinių, kuriuos parašiau 00:47.

00:51 tik parašius 00:50 sakinį kyla mintis…

Ne, aš netrinsiu savo sakinių. Nesvarbu kada jie parašyti, nesvarbu apie ką jie - apie nieką, apie mešką, apie kinologus, apie krentančius dantis, apie Dior kvepalus… Nesvarbu, aš netrinsiu!

Nes tai mano. Tai tik mano ir net jeigu tai apie nieką, tai vis šis tas. Nes tai ką parašiau yra tai, kas esu 00:47 balandžio 11 dieną. Tas bereikšmis sakinys yra tai, apie ką galvoju, tai, kuo gyvenu, tai, kuo įkvepiu būtent tą akimirką ir sekundę.

Ir tas sakinys tikrai nėra vertas ištrinimo, tiesa? Nėra. Ir mano blogai sudėti kableliai nebus ištrinti, nes nemoku dėti kablelių! Ir netrinsiu net jeigu per daug kartų parašiau žodį “netrinsiu”.

Juk kartais taip patogu yra turėti delete mygtuką, kuris lyg niekur nieko pašalina tavo kvailas klaidas ir nesuderintus sakinius. Bet tikrame gyvenime mes to neturime, kuomet žiūrime žmogui į akis, nesame apsiginklavę delete mygtukais, fotošopais, filteriais. Esame mes ir negalime trinti.

Bet juk tada ir prasideda draugystės. Viduryje kvailai pasakyto sakinio, kažkur ties gėdingu kikenimu, viduryje gilaus atodūsio prieš gilų pokalbį, netyčia išriedėjusioje ašaroje. Tikrume ir atsiranda žmonių ryšys. Tikrume ir atsiranda draugystės…

Mažiau trinkim, daugiau rašykim

Su didele meile ir ilgesiu

Etatinė Skubėtoja

Rodyk draugams

2017-04-02

Dvidešimt trečias - aš maža

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Šalia jo aš tampu maža.

Jis yra labai artimas žmogus, tas, kuriuo atrodo turėčiau pasitikėti labiausiai gyvenime. Jis turėtų būti etalonas, pavyzdys, žmogus, į kurį norėčiau lygiuotis. Jis turėtų nešioti mane ant rankų ir saugoti mano sielą nuo begėdžių berniukų. Jis turėtų mokyti mane stiprybės, drąsos ir ryžto. Jis turėtų…

Bet jis daro mane maža.

Būna dienų, kai jis tiki pykčiu ir baime. Tada mūsų jausmai auga ir kaip vijokliai apsiveja langus ir panaikina šviesą. Būna dienų, kai jo širdis juoda, o visas jo tikslas yra įkąsti. Įkąsti taip skaudžiai, kad bėgtų nevilties ašaros ir siela sudužutų į šimtus meilės šukių.

Tada aš tampu maža. Mano kūnas mažėja, pilvas sukasi, širdis tuksena greičiau negu pirmą kartą įsimylėjus. Aš stoviu, išklausau to, ką jis nori pasakyti ir jaučiu kaip mano vidus sunkėja, spaudžiasi ir dreba. Pirmiausia, pasidaro sunku kvėpuoti, lyg visą pasaulio orą būtų išsiurbęs jo pyktis. Vėliau, širdis ima tuksenti ir laikas pradeda bėgti labai labai lėtai. Tada išnyksta garsas, lieka tik mano bandymas gaudyti paskutinius oro lašus. Tada aš bandau iškelti galvą ir išeiti.

Atsisėdu kambario kampe ir prisitraukiu kojas prie pilvo. Ir jaučiu kaip mažėju. Galvoju apie kiekvieną kartą, kai bandžiau kovoti - sakyti kaip jaučiuosi - drąsiai reikšti nuomonę ir prisimenu kaip skaudu, kai žmogus, kuris turėtų tave kelti, spaudžia tave prie žemės. Akys sukasi į šonus, galva nusvyra.

Dingsta noras nugalėti pasaulį, dingsta noras kovoti, dingsta noras būti stipria.

Jis turėtų mane auginti, bet aš tampu vis mažesnė…

Linkėjimai Paryžiui,

Etatinė Skubėtoja

Rodyk draugams

2017-03-26

Dvidešimt antras - Paryžius

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš Senos dugno

Sakei parašyt apie Paryžių, todėl šiandien rašau apie Paryžių. Neturiu jokių didelių išvedžiojimų, tik mielų prisiminimų ir daug jausmų. Tiesą sakant, per tas tris dienas Paryžiuje patyriau daugiau nei per pastaruosius du mėnesius savo gyvenimo. Kiekviena diena ten man atnešė krūvą išgyvenimų, patyrimų ir suvokimų: jaučiuosi užaugusi ir labiau susivokusi, lyg būčiau kitas žmogus nei ta mergaitė, lipusi į traukinį, prieš penketą dienų.

Pirmąją dieną įvyko daug nuostabių dalykų nuo arbatos ambasadoje iki prabangios vakarienės, bet niekas negalėjo nustelbti jausmo, kurį patyriau penktą ryto stovėdama priešais Notre Damo katedrą, kai jos aikštėje nebuvo nei gyvos sielos, tik aplinkui bėgiojo dešimtys žiurkių: jos laipiojo sienom ir nešiojo maisto likučius, ištrauktus iš šiukšlių dėžės, o Martynas (ar žinai Martyną?) ir aš stovėjome ant suoliuko, užvertę galvas į katedros bokštus ir svaiginomės akimirka. Paryžius buvo mūsų, vien tik mūsų, kai vos prakvėpuodami juokėmės, kokie mes laimingi, vieni grožėdamiesi architektūros šedevru po trejeto valandų šokių pustuščiame gėjų klube.

Po trijų valandų, šiek tiek pamiegojus, teko vėl keltis ir eiti į gatves. Negalėjau praleisti daugiau nei minutės Paryžiaus. Visą dieną vaikščiojau, valgiau ir mėgavausi magišku miestu ir kompanija, bet tik vienas dalykas tą dieną privertė mano akis ašaroti, o kelius drebėti. Tai nebuvo nei kvapą gniaužianti architektūra, nei kieno pasakytas gražus žodis, o paprasčiai paveikslai. Kulminacija - van Gogo “Žvaigždėta naktis”, kuri man atėmė kvapą ir privertė abejoti visomis vertybėmis. Rodos, galėčiau dienų dienas stovėti priešais tą paveikslą, nevalgydama, nekvėpuodama. Retai kada vienatvė ir absoliutus susitapatinimas su pasauliu atrodo toks natūralus dalykas. Kiekviena detalė turi visą pasaulį savyje. Vienai detalei apgalvoti neužtektų viso gyvenimo. Paveikslai turi visą pasaulį savyje, dėl to jie tokie neaprėpiami.

Nukrypau nuo temos. Paryžius. Trečia diena. Kapinės - Šopenas, Moljeras, Morrisonas. Gera būti ten, kur po žeme guli tavo dievaičiai. Tai įkvepia. Įkvepia gyventi. Todėl mes sugalvojome pažaisti stuku-stuku. Žinai, slėpynės su tais lakstymais ir panašiais. Kapinių prižiūrėtojai tai nepatiko, o mums buvo begalo linksma. Romantiška maišyti mirtį su žaidimais. Romantiška šokinėti per senovinius aristokratų kapus. Romantiška juoktis iki negalėjimo vidury kapinių. Nežinau, ar tai nepagarba mirusiems, bet, man rodos, jiems turėjo būti smagu. Mes susitepėme batus, tačiau išsivalėme sielas.

Paryžiuj daug nutiko, ten aš daug suvokiau. Sunku sudėti viską čia, ypač, kai viskas taip šviežia, bet štai bent kelios iš tų akimirkų, priminusių man, kad gyventi yra gerai. Liūdna sugrįžus atgal į rutiną.

Eime gyventi?

Etatinė svajotoja

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »