BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



Laiškai ežere

2017-03-26

Dvidešimt antras - Paryžius

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš Senos dugno

Sakei parašyt apie Paryžių, todėl šiandien rašau apie Paryžių. Neturiu jokių didelių išvedžiojimų, tik mielų prisiminimų ir daug jausmų. Tiesą sakant, per tas tris dienas Paryžiuje patyriau daugiau nei per pastaruosius du mėnesius savo gyvenimo. Kiekviena diena ten man atnešė krūvą išgyvenimų, patyrimų ir suvokimų: jaučiuosi užaugusi ir labiau susivokusi, lyg būčiau kitas žmogus nei ta mergaitė, lipusi į traukinį, prieš penketą dienų.

Pirmąją dieną įvyko daug nuostabių dalykų nuo arbatos ambasadoje iki prabangios vakarienės, bet niekas negalėjo nustelbti jausmo, kurį patyriau penktą ryto stovėdama priešais Notre Damo katedrą, kai jos aikštėje nebuvo nei gyvos sielos, tik aplinkui bėgiojo dešimtys žiurkių: jos laipiojo sienom ir nešiojo maisto likučius, ištrauktus iš šiukšlių dėžės, o Martynas (ar žinai Martyną?) ir aš stovėjome ant suoliuko, užvertę galvas į katedros bokštus ir svaiginomės akimirka. Paryžius buvo mūsų, vien tik mūsų, kai vos prakvėpuodami juokėmės, kokie mes laimingi, vieni grožėdamiesi architektūros šedevru po trejeto valandų šokių pustuščiame gėjų klube.

Po trijų valandų, šiek tiek pamiegojus, teko vėl keltis ir eiti į gatves. Negalėjau praleisti daugiau nei minutės Paryžiaus. Visą dieną vaikščiojau, valgiau ir mėgavausi magišku miestu ir kompanija, bet tik vienas dalykas tą dieną privertė mano akis ašaroti, o kelius drebėti. Tai nebuvo nei kvapą gniaužianti architektūra, nei kieno pasakytas gražus žodis, o paprasčiai paveikslai. Kulminacija - van Gogo “Žvaigždėta naktis”, kuri man atėmė kvapą ir privertė abejoti visomis vertybėmis. Rodos, galėčiau dienų dienas stovėti priešais tą paveikslą, nevalgydama, nekvėpuodama. Retai kada vienatvė ir absoliutus susitapatinimas su pasauliu atrodo toks natūralus dalykas. Kiekviena detalė turi visą pasaulį savyje. Vienai detalei apgalvoti neužtektų viso gyvenimo. Paveikslai turi visą pasaulį savyje, dėl to jie tokie neaprėpiami.

Nukrypau nuo temos. Paryžius. Trečia diena. Kapinės - Šopenas, Moljeras, Morrisonas. Gera būti ten, kur po žeme guli tavo dievaičiai. Tai įkvepia. Įkvepia gyventi. Todėl mes sugalvojome pažaisti stuku-stuku. Žinai, slėpynės su tais lakstymais ir panašiais. Kapinių prižiūrėtojai tai nepatiko, o mums buvo begalo linksma. Romantiška maišyti mirtį su žaidimais. Romantiška šokinėti per senovinius aristokratų kapus. Romantiška juoktis iki negalėjimo vidury kapinių. Nežinau, ar tai nepagarba mirusiems, bet, man rodos, jiems turėjo būti smagu. Mes susitepėme batus, tačiau išsivalėme sielas.

Paryžiuj daug nutiko, ten aš daug suvokiau. Sunku sudėti viską čia, ypač, kai viskas taip šviežia, bet štai bent kelios iš tų akimirkų, priminusių man, kad gyventi yra gerai. Liūdna sugrįžus atgal į rutiną.

Eime gyventi?

Etatinė svajotoja

Patiko (1)

Rodyk draugams



Leave a reply