BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



Laiškai ežere

2017-05-23

Trisdešimt pirmas - Ji

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Seniai nerašiau ir visai ne dėl to, kad nenorėjau. Tiesiog skubėjau ir pasimečiau kažkur vidury pavasario. Dabar tas laikas, kai galvoje tiek daug minčių, kad net sunku sudėti jas į stalčiukus, bet tuo pačiu tiek mažai, kad net baisu darosi pagalvojus kur jos visos pabėgo. Juk atrodo vos vakar buvo lietingas ruduo, kuris įkvėpė mane ieškoti kažko naujo ir neatrasto, dažniau juoktis, o tuo pačiu ir verkti. Ir štai aš pasimetusi pavasaryje, belaukianti alyvų sužydėjimo keliuosi ryte ir išbėgu daryti kažko, ko net pati nesuprantu ar noriu daryti. Autobuse užsidedu akinius nuo saulės ir klausausi dainų, kurios tariamai turėtų įkvėpti mane ir šiaip padėtų kvėpuoti.

She may contain the urge to run away
But hold her down with soggy clothes and breezeblocks

Pasiilgau vieno žmogaus, kuris šiaip atėjęs į mano gyvenimą jį labai pakeitė. Jau draugystės pradžioje žiūrėdavau į ją ir galvodavau “oho, kiek šito mažo žmogaus galvoje didelių minčių”. Ir dėkoju visoms pasaulio jėgoms, kad turiu galimybę išgirsti tas mintis ir kartu su ja tomis mintimis dalintis.

Šiaip tai yra žmogus, kuris išmokė mane žavėtis. Mažais dalykais, dideliais, kvailais. Juoktis ten, kur nederėtų juoktis. Juoktis ten, kur TIKRAI nederėtų juoktis.

Ji išmokė mane kartais būti keista ir kartais keistai galvoti apie aplinką, kurioje esu. Ji parodė, kad tas keistumas manyje gali žavėti kitus žmones. Ir ji išmokė mane paslaptingumo, kurio jai tikrai niekada netrūko…

Ji buvo pirma draugė ir čia labai rimtai, pirma draugė, kuri manęs šimtą procentų klausydavo. Ne tik girdėdavo ar retkarčiais suklusdavo, o rimtai klausydavosi. Ir tada aš supratau kokios mes panašios. Ir, ooo taip, labai skirtingos.

Tik su ja nuoširdžiai kalbėdavau pačiose nuostabiausiose vietose apie pačius nenuostabiausius dalykus. Su ja išmokau stengtis, bandyti ir visiškai susimauti, o tada atsistoti ir eiti toliau. Ji padėjo man suprasti, kad žmogus gali susimauti milijoną kartų ir galų gale vistiek pasiekti kažko didesnio ir geresnio.

Ji buvo šalia per visus mano sunkiausius momentus. Gal ji pati to nežino, gal kartais ir aš nežinau. Galbūt ji nieko nežinodavo apie tai, kas su manimi vykdavo, bet ji visada buvo šalia. Nors ir labai toli. Bet šalia. Jos vardas visada buvo įrašytas į mano užrašų knygutės pradžią kaip inkaras, jeigu bangos kada mestų mane į vandenyno tolumą.

Ir štai aš galvoju apie draugą. Tikrą draugą ir kas jis man yra. Nes draugų turėjau visada ir su visais jais turėjau stebuklingai svaiginančių akimirkų, bet tikro draugo sąvoka man ilgą laiką buvo mistika ir stebuklas. Ir kai labai gerai pagalvoju, ji yra mano tikra draugė. Taip, ji turi savybių, kurios varo mane iš proto. Taip, ji kaip ir aš, irgi pamiršta parašyti ar paskambinti, atšaukia susitikimus ir svarbius planus. Bet vistiek noriu rašyti apie ją, vistiek ašaroms riedant veidu žinau, kad ji mane supras. Nes ji visada supranta.

Ji išmokė mane, kad svajonės daro mūsų gyvenimą gyvu.

Ji išmokė mane, kad tikra draugystė gali tęstis, net jeigu ji paremta retkartiniais susirašinėjimais ir keistais laiškais internete.

Ačiū jai, kad privertė mane pripažinti, kad yra draugų amžiams.

Ačiū, Tau.

Aš šalia, nesvarbu kas esi - ar laukiančioji, vasaroja, keliautoja ar sąmonės srautas.

Ir pasistengsiu visada būti (o jei nebūsiu, tai po velnių, mes tai išspręsim).

Su didžiausiu palaikymu ir meile,

Pasiilgau

Tavo etatinė DRAUGĖ (skubėtoja)

Rodyk draugams

2017-05-19

Trisdešimtas - laukimas

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno,

Mano pilvas yra neproporcingai didelė mano dalis. Ne fiziškai - veikiau emociškai. Nežinau, ar kada nors dalinausi šiuo su tavimi, bet dabar tai mano galvoje ir kažkodėl norisi rašyti, taigi: aš tikiu, ir visada tikėjau, kad visos mano asmenybės problemos susijusios su mano įnoringomis žarnomis.

Kiek save atsimenu, visada buvau sveikas vaikas: užsidengus bet kurią akį išskaitydavau visas daktaro rodomas raides, mano kaulai niekada nelūždavo, o slogą įsigydavau ne dažniau nei kartą per metus. Tačiau visas mano vidus nuo pats mažens mane pasyviai žudė. Atsimenu, kaip man kokių šešerių valė žarnas. Atsimenu, kaip nesuprasdavau iš kur tas skausmas.

Blogiausia prasidėjo, kai man buvo kokie dvylika. Pavalgydavau ir iš pat ryto išsipūsdavau kaip balionas. Pietų nevalgydavau, nes žinojau, kad bus tik blogiau. Prisikimšdavau tik vakare ir eidavau miegoti: ant šono, nes taip mažiausiai jausdavau visą vandenį ir maistą savo žarnose. Iš pradžių skųsdavausi mamai, bet ji man tik piktai atkirsdavo, kad nesveikai maitinuosi ir pati esu kalta. Valgydama jos maistą niekada nesuprasdavau, kodėl tai mano kaltė.

Taip gyvenau iki to pavasario, kai buvau penkiolikos ir mes baiginėjome devintą klasę. Tuomet pirmą kartą sutikau žmogų, kuris mane įkvėpė ir skatino judėti į priekį. Kažkokiu magišku būdu man pagerėjo: iš pradžių mano organizmas elgėsi keistai, bet po to pradėjau pastebėti, kad galiu ryte pusryčiauti ir neišsipūsti, pietauti ir nesusigadinti sau dienos, o vakare neprivalėjau prisikimšti, kad atpirkti visos dienos kalorijų deficitą. Tada pirmą kartą pastebėjau įdomią paralelę: kai esu laiminga, mano skrandis manęs neišduoda. O gal atvirkščiai - kai skrandis veikia esu laiminga? Nežinau, bet anuomet man buvo nesvarbu, nes tikėjau, kad tai niekada nebesugrįš.

Per sekančius keletą metų blogieji periodai ateidavo tik retkarčiais ir netrukdavo taip beviltiškai ilgai. Kartais naktimis man taip skaudėdavo, kad lovoje besiraitydama klykdavau iš skausmo. Sakydavau mamai, kad kaltos buvo mėnesinės. Žinojau, kad kitaip likčiau kalta pati (ir taip sugebėdavo prikišti). Tačiau tai buvo pakenčiama - bet kas yra geriau už kasdienį pasyvų skausmą.

Žinoma, vėliau tai vėl sugrįžo, tada dingo, ir taip toliau. Kai patirdavau daugiau streso, iš karto pablogėdavo. Kai būdavau laimingesnė, mano kūnas nekovojo su manimi. Per tiek metų pripratau. Taip pat išbandžiau bene visus gydymo būdus, kuriuos pavyko rasti: gerdavau raminančias arbatas, kurios nepadėdavo, laikydavausi įvairių mitybos taisyklių, religingai naudodavau laisvinamąsias arbatas (nežinodama, kad jos sukelia priklausomybe). Kurį laiką vartojau ir gydytojos išrašytus vaistus (kai pagaliau supratau, kad man nereikia mamos leidimo nueiti pas daktarę), kurie padėjo tik tol, kol kasdien gerdavau po penketą tablečių. Tai tapo milžiniška mano gyvenimo dalimi. Tai padarė mane kiek neurotiška. Niekada nejaučiau nepakeliamo skausmo, paprasčiausiai, niekada nesijaučiau komfortiškai. Taip ir gyvenime niekada nesijaučiau savo vietoj.

O dabar vėl jau kelinta savaitė kasnakt guluosi į lovą laikydama savyje neproporcingai didelį kiekį vandens ir pasyviai jausdama žarnas po savo išsitempusia oda. Nesuprantu, kas atsiranda pirma: fizinis ar emocinis diskomfortas, bet žinau, kad jie vienas kitą nuolatos skatina. Tačiau visgi liūdniausia, kad dabar jau žinau, jog tam nėra sprendimo - belieka tik laukti, kol pagėrės.

Laukiančioji.

Rodyk draugams

2017-05-15

Dvidešimt devintas

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Šoku savo kambaryje prieš vaizdą iškreipiantį veidrodį, kurį parsitempiau iš parduotuvės, sumokėjusi penkis svarus, ir džiaugiuosi, kad pagaliau nešaldama galiu vilkėti trumpą suknelę.

Vasara magiškas metas, ar ne? Kasdienybė tampa paprastesnė, o svajonės - pasiekiamos ranka. Rodos tampame spontaniškesnės ir romantiškesnės: galim nuogos maudytis ežere ir vaikštinėti po apleistus namus. Aš visada galvojau, kad mus įkvepia saulė ir atsakomybės stygius, bet argi ne mes pačios tai padarome? Saulė ir darbų pabaiga mums paprasčiausiai suteikia drąsos - mes, IR TIK MES, ištiesų išdrįstame gyventi.

Linkiu nuotykių.

Grįšiu birželio šeštą. Trauk longboardą.

Pasiilgau, brandus žmogau.

Etatinė vasarotoja

Rodyk draugams

2017-05-03

Dvidešimt aštuntas - tik tiek

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

O mano visas gyvenimas paieškos. Kažko naujo.

Tik tiek.

Etatinė Skubėtoja

Rodyk draugams

2017-05-02

Dvidešimt septintas - kelionė

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Tik norėjau pasakyti, kad aš visą gyvenimą keliauju. Keliauju namo.

Daugiau nieko.

Linkėjimai

Etatinė keliautoja

Rodyk draugams