BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



Laiškai ežere

2017-04-26

Dvidešimt šeštas - Teenage Dirtbag

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Šoku šįvakar viena savo kambaryje ir mėgaujuosi gyvenimu. Prieš kelias minutes pradėjo groti Teenage Dirtbag ir aš iškart pagalvojau apie tave. Todėl dabar esu čia.

Neįsivaizduoju ką rašyti, kad tai būtų bent kiek suprantama. Mano galvoje, kaip visada, siaučia minčių avilys, ir aš pati neišgaliu sudėlioti jų visų. Ar galiu pateikti tau savo minčių srautą sąrašo forma? Įsivaizduosiu, kad leidi. Taigi:

> po metų baigsiu universitetą, o jaučiuosi taip lyg dar tik pradėčiau dėti pirmąsias plytas toje sienoje, kurią taip gražiai vadiname gyvenimu

> pasiilgau Lietuvos, tokia kokia ji buvo man prieš keletą metų. Dabar man namai lyg koks trumpas pabėgimas nuo gyvenimo, kur vis tiek turiu milijoną įsipareigojimų, bet jie nieko nereiškia - tik lyg koks praeities palaikymas. Dėl visa ko. Kad nepabėgtų

> negaliu patikėti, kad niekada nebebūsime paauglėmis. Man rodos, kad nepadariau pakankamai kvailų, nutrūktgalviškų dalykų, nesukūriau pakankamai juokingų prisiminimų, nemylėjau pakankamai netinkamų ar tinkamų žmonių. Kažkodėl dabar jau jaučiu atsakomybę, kurios nenoriu jausti. Kodėl nebegaliu būti ta mergaite, kurios visi klausia, kas jai negerai? O ar tave aplanko toks jausmas?

> pastarasis mėnuo praėjo žaibo greičiu. Lyg ir nieko neįvyko, lyg ir įvyko milijonas dalykų

> šeima yra daug plačiau negu kraujo ryšiai, net jei ir turi visiškai nepriekaištingą šeimą

Milijonai dalykų.

Parašyk ką nors protingo - man reikia tavo žodžių.

Linkėjimai iš mano labai nehigieniško bendrabučio.

Etatinis sąmonės srautas

Rodyk draugams

2017-04-11

Dvidešimt penktas - lietaus lašai

Posted by laiskaiezere in Be temos

Lietaus lašai mylėti, nemylėti,
Lietaus lašai prašyti, neprašyti.
Jie kristų iš dangaus net jei maldautum,
Nustoti, niekad nebelyti.

Labas iš ežero dugno

Čia ramu, o paviršių daužo lietus

Kažkaip taip ir aš jaučiuosi. Tokia viena, bet stipri. Tokia apsupta aplinkinių, bet silpna. Lyg veidą praustų dangaus ašaros.

Šiandien ta diena, kai galiu sau leisti nurimti ir nebūti etatine skubėtoja. Lauke siaučiančios audros šiam vakarui užrakino mane namuose, netikėtai šaldytuve yra pieno ir galiu pasidaryti skaniausios kavos, o dar ir muzika šiandien kažkaip maloniai skamba.

Tas vakaras, kai semiuosi motyvacijos tiesiog gulėdama po šiltu, minkštu pledu ir šypsodamasi sienoms. Tas vakaras, kai visos mintys atrodo gilesnės, tyla jaukesnė, atmosfera lengvesnė. Geriausi mano vakarai, na, vieni iš geriausių.

Lauke kvepia viltimi, prieblanda panaši į svajones, tyla skamba kaip meilė.

Etatinė NE skubėtoja

Rodyk draugams

2017-04-10

Dvidešimt ketvirtas - netrinsiu

Posted by laiskaiezere in Be temos

He made the big mistake of dancing in my storm

Labas iš ežero dugno

00:44 nakties ir aš nemiegu. 00:45 ir aš prisiverčiu rašyti. Ne dėl to, kad nenoriu, bet sunku sudėti visas mintis į vieną, rišlų tekstą, kurį Tau bus paprasčiau skaityti. Parašau ir ištrinu, parašau ir ištrinu.

00:47 rašau, kad nekenčiu skaičiaus 7. Kaip galima nekęsti kažko tokio paprasto kaip skaičius?

00:50 nusprendžiu, kad neištrinsiu kvailų sakinių, kuriuos parašiau 00:47.

00:51 tik parašius 00:50 sakinį kyla mintis…

Ne, aš netrinsiu savo sakinių. Nesvarbu kada jie parašyti, nesvarbu apie ką jie - apie nieką, apie mešką, apie kinologus, apie krentančius dantis, apie Dior kvepalus… Nesvarbu, aš netrinsiu!

Nes tai mano. Tai tik mano ir net jeigu tai apie nieką, tai vis šis tas. Nes tai ką parašiau yra tai, kas esu 00:47 balandžio 11 dieną. Tas bereikšmis sakinys yra tai, apie ką galvoju, tai, kuo gyvenu, tai, kuo įkvepiu būtent tą akimirką ir sekundę.

Ir tas sakinys tikrai nėra vertas ištrinimo, tiesa? Nėra. Ir mano blogai sudėti kableliai nebus ištrinti, nes nemoku dėti kablelių! Ir netrinsiu net jeigu per daug kartų parašiau žodį “netrinsiu”.

Juk kartais taip patogu yra turėti delete mygtuką, kuris lyg niekur nieko pašalina tavo kvailas klaidas ir nesuderintus sakinius. Bet tikrame gyvenime mes to neturime, kuomet žiūrime žmogui į akis, nesame apsiginklavę delete mygtukais, fotošopais, filteriais. Esame mes ir negalime trinti.

Bet juk tada ir prasideda draugystės. Viduryje kvailai pasakyto sakinio, kažkur ties gėdingu kikenimu, viduryje gilaus atodūsio prieš gilų pokalbį, netyčia išriedėjusioje ašaroje. Tikrume ir atsiranda žmonių ryšys. Tikrume ir atsiranda draugystės…

Mažiau trinkim, daugiau rašykim

Su didele meile ir ilgesiu

Etatinė Skubėtoja

Rodyk draugams

2017-04-02

Dvidešimt trečias - aš maža

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Šalia jo aš tampu maža.

Jis yra labai artimas žmogus, tas, kuriuo atrodo turėčiau pasitikėti labiausiai gyvenime. Jis turėtų būti etalonas, pavyzdys, žmogus, į kurį norėčiau lygiuotis. Jis turėtų nešioti mane ant rankų ir saugoti mano sielą nuo begėdžių berniukų. Jis turėtų mokyti mane stiprybės, drąsos ir ryžto. Jis turėtų…

Bet jis daro mane maža.

Būna dienų, kai jis tiki pykčiu ir baime. Tada mūsų jausmai auga ir kaip vijokliai apsiveja langus ir panaikina šviesą. Būna dienų, kai jo širdis juoda, o visas jo tikslas yra įkąsti. Įkąsti taip skaudžiai, kad bėgtų nevilties ašaros ir siela sudužutų į šimtus meilės šukių.

Tada aš tampu maža. Mano kūnas mažėja, pilvas sukasi, širdis tuksena greičiau negu pirmą kartą įsimylėjus. Aš stoviu, išklausau to, ką jis nori pasakyti ir jaučiu kaip mano vidus sunkėja, spaudžiasi ir dreba. Pirmiausia, pasidaro sunku kvėpuoti, lyg visą pasaulio orą būtų išsiurbęs jo pyktis. Vėliau, širdis ima tuksenti ir laikas pradeda bėgti labai labai lėtai. Tada išnyksta garsas, lieka tik mano bandymas gaudyti paskutinius oro lašus. Tada aš bandau iškelti galvą ir išeiti.

Atsisėdu kambario kampe ir prisitraukiu kojas prie pilvo. Ir jaučiu kaip mažėju. Galvoju apie kiekvieną kartą, kai bandžiau kovoti - sakyti kaip jaučiuosi - drąsiai reikšti nuomonę ir prisimenu kaip skaudu, kai žmogus, kuris turėtų tave kelti, spaudžia tave prie žemės. Akys sukasi į šonus, galva nusvyra.

Dingsta noras nugalėti pasaulį, dingsta noras kovoti, dingsta noras būti stipria.

Jis turėtų mane auginti, bet aš tampu vis mažesnė…

Linkėjimai Paryžiui,

Etatinė Skubėtoja

Rodyk draugams