BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



Laiškai ežere

2017-03-26

Dvidešimt antras - Paryžius

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš Senos dugno

Sakei parašyt apie Paryžių, todėl šiandien rašau apie Paryžių. Neturiu jokių didelių išvedžiojimų, tik mielų prisiminimų ir daug jausmų. Tiesą sakant, per tas tris dienas Paryžiuje patyriau daugiau nei per pastaruosius du mėnesius savo gyvenimo. Kiekviena diena ten man atnešė krūvą išgyvenimų, patyrimų ir suvokimų: jaučiuosi užaugusi ir labiau susivokusi, lyg būčiau kitas žmogus nei ta mergaitė, lipusi į traukinį, prieš penketą dienų.

Pirmąją dieną įvyko daug nuostabių dalykų nuo arbatos ambasadoje iki prabangios vakarienės, bet niekas negalėjo nustelbti jausmo, kurį patyriau penktą ryto stovėdama priešais Notre Damo katedrą, kai jos aikštėje nebuvo nei gyvos sielos, tik aplinkui bėgiojo dešimtys žiurkių: jos laipiojo sienom ir nešiojo maisto likučius, ištrauktus iš šiukšlių dėžės, o Martynas (ar žinai Martyną?) ir aš stovėjome ant suoliuko, užvertę galvas į katedros bokštus ir svaiginomės akimirka. Paryžius buvo mūsų, vien tik mūsų, kai vos prakvėpuodami juokėmės, kokie mes laimingi, vieni grožėdamiesi architektūros šedevru po trejeto valandų šokių pustuščiame gėjų klube.

Po trijų valandų, šiek tiek pamiegojus, teko vėl keltis ir eiti į gatves. Negalėjau praleisti daugiau nei minutės Paryžiaus. Visą dieną vaikščiojau, valgiau ir mėgavausi magišku miestu ir kompanija, bet tik vienas dalykas tą dieną privertė mano akis ašaroti, o kelius drebėti. Tai nebuvo nei kvapą gniaužianti architektūra, nei kieno pasakytas gražus žodis, o paprasčiai paveikslai. Kulminacija - van Gogo “Žvaigždėta naktis”, kuri man atėmė kvapą ir privertė abejoti visomis vertybėmis. Rodos, galėčiau dienų dienas stovėti priešais tą paveikslą, nevalgydama, nekvėpuodama. Retai kada vienatvė ir absoliutus susitapatinimas su pasauliu atrodo toks natūralus dalykas. Kiekviena detalė turi visą pasaulį savyje. Vienai detalei apgalvoti neužtektų viso gyvenimo. Paveikslai turi visą pasaulį savyje, dėl to jie tokie neaprėpiami.

Nukrypau nuo temos. Paryžius. Trečia diena. Kapinės - Šopenas, Moljeras, Morrisonas. Gera būti ten, kur po žeme guli tavo dievaičiai. Tai įkvepia. Įkvepia gyventi. Todėl mes sugalvojome pažaisti stuku-stuku. Žinai, slėpynės su tais lakstymais ir panašiais. Kapinių prižiūrėtojai tai nepatiko, o mums buvo begalo linksma. Romantiška maišyti mirtį su žaidimais. Romantiška šokinėti per senovinius aristokratų kapus. Romantiška juoktis iki negalėjimo vidury kapinių. Nežinau, ar tai nepagarba mirusiems, bet, man rodos, jiems turėjo būti smagu. Mes susitepėme batus, tačiau išsivalėme sielas.

Paryžiuj daug nutiko, ten aš daug suvokiau. Sunku sudėti viską čia, ypač, kai viskas taip šviežia, bet štai bent kelios iš tų akimirkų, priminusių man, kad gyventi yra gerai. Liūdna sugrįžus atgal į rutiną.

Eime gyventi?

Etatinė svajotoja

Rodyk draugams

2017-03-18

Dvidešimt pirmas - muzika

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Širdį tu man užminuok, jau šaukštai po pietų.

Gal galiu skirti vieną įrašą į LaiškusEžere, kad pagerbti mano meilę muzikai?

We learned more from a 3-minute record, baby Than we ever learned in school.

Atėjo akimirka, kai tikrai supratau, kad yra dainų, kurios kaip reikiant apšlifavo mano gyvenimo suvokimą.

Its so bad its got to be good, mysterious girl misunderstood.

Pauzė, stoviu, kvėpuoju, galvoju. Trenkti dabar ar palikti rytojui? Kažkur skaičiau, kad reik skaičiuoti iki dešimt, taip ir padarau - vienas, dešimt.

Atėjus dienai kaip neabejot - ar keistis šiandien ar geriau rytoj? Ką mamai pasakyt kai, vis dar juokas suima pačioj rimčiausioj vietoj?

And one day we will die. And our ashes will fly from the aeroplane over the sea.

Don’t criticize what you can’t understand.

Šiame laiške labai daug manęs, nors gal taip ir neatrodo.

Ačiū, kad išklausei

Etatinė Skubėtoja

Rodyk draugams

2017-03-15

Dvidešimtas - asmenybės

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero,

Šiandien galvoju apie savo močiutę - prieštaringiausią mano kadanors sutiktą žmogų.

Ji gimė bajorų šeimoje, tik labai nelaiku - pokariu. Augo su motina, nes jos tėvas - daktaras ir alkoholikas - dirbo kažkur kitame miestame. Bet kažkodėl visą gyvenimą ji nekentė savo motinos (pasak mano mamos, nuostabiausio žmogaus žemėje), o dievino nepažinotą tėvą.

Ji mokėsi Sankt Peterburge, tapo inžiniere, nors ją traukė kalbos (sovietmečiu kalbų juk nebuvo). Tada ištekėjo už mano senelio (dėl buto, pasak mano mamos) ir susilaikė vaiko, kurio nemėgo turbūt tiek pat, kiek savo mamos, kuriai ir paliko tą vaiką, išsiskyrusi su seneliu. Tas vaikas užaugo ir tapo mano mama, parodė ragus ir pabėgo nuo jos.

Kiek tik atsimenu, močiutė buvo kažkokia tolima idėja. Kažkokia moteris, kuri nemėgsta mano tėvų ir gyvena Antakalnyje. Mačiau ją du kartus iki tos akimirkos, kai man suėjo aštuoniolika ir ji paskambino man, gavusi mano telefoną iš sesės. Ji pasiūlė susitikti ir papietauti. Pasakė ir kaip bus apsirengusi, kad atpažinčiau ją. Kai atvažiavau į miestą, ji jau laukė manęs. Iškart ją atpažinau - kostiumėlis, šviesūs (ne žili) plaukai ir ryškios lūpos - tikresnę moterį sunku įsivaizduoti.

Taip prasidėjo mūsų pažintis. Vėliau ji pradėjo įsileisti mane į savo namus, turbūt pradėjo darytis sunku vaikščioti. Atėjus ji visada pabučiuodavo mane į abu žandus, apibardavo, kodėl nešu jai šokoladą, o tada liepdavo eiti į virtuvę, kur prasidėdavo pokalbiai. Mūsų pokalbiai prasidėdavo nuo paprastų “kaip sekasi”, o išsirutuliodavo iki jos jaunystės, sekso ir kalbų mokymosi (ji visgi neapleido savo pašaukimo ir išmoko šešias kalbas).

Tie pokalbiai man atvėrė akis į visai kitokį gyvenimą. Jai nereikėjo vyro, kad suteiktų jos gyvenimui prasmę - ji turėjo jų daug ir jai jų nereikėjo. Ji apkeliavo pusę pasaulio, nes net ir būdama penkiasdešimties nebijodavo lįsti į palapinę. Ji mėgo pinigus ir didžiavosi savo bajoriškomis šaknimis, kurios tiesiog skverbėsi per ją, jos stilių ir laikyseną.

Taip pat ji buvo žmogus labiau už bet ką kitą įskaudinęs mano mamą, kuri visą gyvenimą norėjo suprasti, ką padarė, kad to nusipelnė. Ji bandė klausti, bandė bendrauti, bandė suprasti, bet močiutė niekad neturėjo atsakymo.

O šiandien ją palaidojo. Telšiuose, prie jos pačios mamos. O manęs ten nebuvo.

Iki paskutinės akimirkos ji buvo tokia pat moteriškai užsispyrusi - atsisakė gydymo, užsibarikadavo namie su sesele ir morfijumi, ir laukė pabaigos. Prieš keletą savaičių ji pasakė mano sesei, kad serga ir liepė prisiekti, kad ši nesakys mamai. Ji neiškentė. Ir žinai, ką močiutė pasakė mano mamai, kai ši pagaliau sugebėjo įsigauti pas ją?

-Gal ir buvau tau per griežta, bet vienintelis dalykas, kurį padarei teisingai, tai užauginai gerus vaikus..

Nesvarbu, kas sekė toliau, bet pirmadienį, kovo 13, mama vienintelė buvo šalia, kai močiutė mirė.

Gyvenimas išties įdomus. Kartais išmokstame daugiausiai iš tų, iš kurių tikimės išmokti mažiausiai.

Etatinė rašytoja

Rodyk draugams

2017-03-15

Devynioliktas - apie nieką

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Stebėjau Vilniaus Katedros varpinę ir ją apsupusius tamsius debesis, kurie grėsmingai rėkė - audra. Tik nelabai supratau, ar ta audra čia, prie Varpinės ar mano širdyje.

Lietaus lašai smarkiai daužėsi į mano veidą, o galvoje skambėjo tik “sningant sodams lauk manęs”. Baimė drebėjo po kojomis ir gerklė griaužė ašaras. Vienu žodžiu - viskas apsivertę. Tik vėl nesupratau, ar žodžiuose ar mano gyvenime.

Galvoju, ką tikrai norėčiau pasakyti dabar? “Eikit visi na…(mo)”, bet nepasakau, nes reikia gyvenime viską juk apipinti netikromis tiesomis, bejėgiškai išspaustomis šypsenomis ir paslėptais ginklais (ant tiek sarkazmas, kad nebežinau ar sarkazmas).

Šiandien įrašas keistas. Ir aš šiandien keista. O įmanoma įtikti visiems? Nu vat išgyventi dieną kai niekas, absoliučiai NIEKAS tau neturi kažko pasakyti priešais? Šiandien daug verkiau, artimi pasakė, kad per daug. O būna per daug ašarų? O būna netinkamų jausmų??? Bet apie šitai kitą dieną…

Visiškai neturiu žodžių

Žinau, kad matosi, nepykit

Etatinė Skubėtoja

Rodyk draugams

2017-03-15

Aštuonioliktas - miestas

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Surūkiusi penktą cigaretę per valandą pagaliau įkvėpiau gryno oro - kažko daugiau negu tik balto dūmų debesies.

Ilgai sėdėjau ant laiptelių šalia kažkokio kvailo baro, kuriame vyko eilinis renginys, išūžęs man galvą ir privertęs daug kartų keiktis bei truputi nusivilti žmonėmis. Šaltas cementas neleido susikaupti, o tiksinčios sekundės nepadėjo mintims susidėlioti. Petrauka jau baigėsi, o aš dar vis ilgesingai žiūrėjau į šviečiančias Vilniaus gatves.

Ėjo žmonės, kišenėse slėpdami savo gyvenimo istorijas. Slinko šviesos, retkarčiais apšviesdamos pakampiuose apsikabinusius žmones. Važiavo mašinos, palikdamus visai NE ramius miesto garsus. Girdėjosi rimtų moterų aukštakulnių kaukšėjimas, toks, kokį išgirdus pagalvoji “ji gyvenime turbūt daro svarbius dalykus”.

Vilnius skendo jaunų žmonių svajonėse, kvepėjo ateinančiu pavasariu ir puikavosi sudužusiomis širdimis. Žemai skraidančių angelų miestas buvo visai toks pat kaip kiekvieną vakarą.

Bet šiandien aš jį pastebėjau. Ir nežinau kas, galbūt penkta per valandą surūkyta cigaretė, privertė mane pažvelgti į šį miestą giliau nei visada. Gera buvo žvelgti į žmones, kurie yra tokie VISOKIE - spalvoti, juodi/balti, drąsūs, iškėlę galvas, suraukę antakius, išsišiepę iki ausų, svajingai besidairantys aplinkui.

Kartais reikia pamatyti! Ne tik žiūrėti, bet išties pamatyti. Tada viskas pasimiršta, esi tik tu ir tavo mintys. Taip kartais geriausia.

Užsimiršau ir aš. Gaila tik akimirkai.

Po to nuskambėjo skambutis, kviečiantis gyventi toliau.

Su liūdesiu,

Etatinė Skubėtoja, kuri šiandien nesuskubo.

Rodyk draugams

2017-03-11

Septynioliktas - tikrai, plėskimės

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Tai, ką parašei, yra labai didelė tiesa. Mes neprivalome įtilpti į jokias etiketes ir neturėtume talpinti į jas kitų. Tikrai, plėskimės ir kovokime už savo vietą po saulę, kurioje galime būti kuo tik tai norime. Mes esame viskas ir nieko. Kaip dainuodavom mokyklos laikais - mes esame dievai!

Jau kuris laikas, lyg klausydama tavo patarimo, aš “plečiuosi”: kūrybiškai, spiritualistiškai, protiškai. Pradėjau sportuoti (aš! įsivaizduoji? - vėl tie rėmai), medituoti ir kitaip dvasiškai galvoti. Ir tai veikia - aš noriu kurti, judėti, skleisti meilę, paprasčiausiai, gyventi toj ekstazėj, kai esi laimingas, kad ir kas benutiktų. Bandau nesiskųsti ir nekontroliuoti. Bandau kuo daugiau rašyti ir kurti. Bandau vis patirti ką nors naujo ir išmokti būti viena. Tai padeda. Visi tie self-help dalykėliai veikia, kad ir kaip sunku mano ego tai būtų pripažinti. Jie padėjo man jaustis geresne versija to, kuo buvau, kai dar tikėjau, kad pasaulis po mano kojomis. Dabar tikiu, kad pasaulis yra mano, kaip ir tavo, kaip ir mūsų visų. Mes esame laisvi.

Su tokia vėjo prapūsta galva aš dabar einu per gyvenimą. Anądien vėl buvau susitikusi su tuo veganu, kurio nuotykių supratimas labai sutampa su manuoju. Mes patraukėm į apleistą senovinį sandėlį ar gamyklą, ar panašios paskirties statinį. Nežinau, kas tai buvo, bet jis - magiškas. Jo seni labai britiški mūrai gąsdino mane savo didingumu, didžiulis aptvertas plotas tarp traukinio bėgių ir pastato atrodė tobula vieta piknikui (ar bent naktiniui pasivaikščiojimui), o jo šone dar tebekabo reklamos tiesiai iš kokių (spėju) 1972.

Tokios naktinės ekskursijos man yra nuotykių apibrėžimas. Jos man primena tave ir šiek tiek nerūpestingesnį metą. Bet, vėlgi prisimenant tavo laisvo identiteto manifestą, aš galiu būti ir nerūpestinga nuotykių ieškotoja, ir atsakinga studente. Galiu pabusti pusę šešių šeštadienį ryte ir eiti į biblioteką (mano šiandienos rytas haha), o vėliau brautis pro šakas ir lįsti į draudžiamą teritoriją per skylę tvoroje. Aš ne tik galiu būti, kuo noriu, kada noriu, aš ESU tai. Aš, kaip mes visi, neturiu apibrėžto identito ir netelpu į jokius stereotipus ar horoskopus. Aš daugybė akimirkų, jausmų ir minčių viename. Aš keičiuosi kiekvieną akimirką, ir tuo didžiuojuosi.

Tu tokia teisi - tu nesi apibrėžiama.

Aš gerbiu ir liaupsinu visas šimtą milijonų ir tris tavo puses.

Tai juk feminizmo teorija.

Visada skirtinga, bet visada tavo

Etatinė draugė

Čia buvo smagu

Čia buvo smagu

Rodyk draugams

2017-03-10

Šešioliktas - etiketė eketė

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Dabar nusprendžiau padėti tašką šiuose laiškuose ties vienu klausimu, kuris kankina mane pačią. Ir padėti tašką visiems skaitantiems (tiksliau neskaitantiems) dėl frazės, kuria užbaigiu visus laiškus “Etatinė skubėtoja”.

Pirmiausia, jau kuris laikas mane kankina tie erzinantys tapatybės klausimai, atlekiantys perėjus 20 metų ribą - kas aš? Ar galiu save įdėti į tris žodžius? Atrodo aplinkui visi turi “etiketę”, kur manoji? Būna kartais tokių nejaukių situacijų, kai sėdi rate žmonių, kurie kalba apie tai, ką pagalvojo tik tave pamatę ir visada būna tokių nejaukių situacijų kai koks nors neklaužada, akimirkų gadintojas atsako “ai, nieko”. NIEKO? Ar aš esu “nieko”? Ar nespinduliuoju stebuklinga energija, kuri įvardina mane ir mano esybę?

Žinau, puikiai žinau, ką dabar pasakytų man visuomenė - bet juk mes neturime būti įstatyti į rėmus! Aišku, kad neturime. Bet juk kartais norime. Kartais taip gera išgirsti: “Tu ta, kur visada turi ką pasakyti”, “Tu ta, kuri šypsosi plačiau nei saulė”, “Tu ta, kuri nebijo gyventi”. Tada ir pačiam kažkaip ramiau dėl savęs, jautiesi labiau užtikrintas - lyg turintis savo vietą. Lyg pats supranti kur ta vieta ir kiti supranta.

Ilgą laiką aš taip galvojau… Bet mintys kiek pasikeitė. Ir kilo, iškilo mano tapatybės klausimas - tai kokia aš? Iškilo jis vidury psichologijos studijų, atliekant užduotį, kuri buvo būtent tokio tipo, kokių nekenčių - apibūdink savo draugą keliais žodžiais, išrink iš sąrašo, suranguok, įdėk į rėmus, pavadink vardu, gal netyčia pažemink, paguosk ir ate. Vienu žodžiu, nesiplėsiu, bet gavau savo atsakymą - visų draugė. Ta, kuri visada šypsosi, užkrečia optimizmu, o kai reikia liūdi ir paguodžia. Ta, kuri visada yra šalia ir rodo dėmesį … ir kažkaip va neprašo dėmesio atgal. Neprasiplėsiu ir papasakosiu apie antrąją akimirką, kai tapatybės klausimas užgriaužė man gerklę. Į kambarį įėjau pikta ir kiek susierzinusi, nes visą dieną bėgiojau ir lanksčiausi apie kitus žmones, kai viena mano draugė tarė - “Tu šiandien ne savimi, kažkokia pikta - Tu man šiandien nepatinki”.

Ir tada aš sprogau. Nu nevisai, ištiesų tai sukikenau ir nuėjau į šalį. Bet grįžusi namo tai tikrai sprogau - mintyse. SUPER, turiu aš tą identitetą, turiu tą tapatybę ir tas savybes, kurias laikau “va čia tai tikrai mano” savybėmis. Bet tada kilo mintis - bet juk neturiu vietos plėstis. Juk negaliu tapti “drąsi”, jeigu esu “kukli”, juk negaliu tapti “ryžtinga”, jeigu draugai sakė, kad aš “mėgstu judėti lėčiau”. Pasimečiau, nes tą akimirką, kai norėjau būti pikta ir garsi, man pasakė, kad “tu juk ne tokia”.

Užkabinti etiketę yra lengva ir kartais mes to norime, netgi siekiame, nes būtent tai padeda jaustis saugiai. Jeigu visi žino, kad aš kruopšti, tai juk visi supranta, kad tapsiu odontologė, jeigu visi mato mano šypseną, tai nebus jokių keistų akimirkų tame draugų rate, visi žinos kas aš. Jeigu visi žinos kas aš, aš irgi žinosiu. Bet po to, jeigu norėsi keistis, plėstis, galų gale augti. Susidursi su konfliktu savyje - kaip aš susidūriau ir labai skaudėjo.

Tai tegu toli toli į miškų platybes keliauja tos etiketės. Nes be jų aš daug drąsesnė, o kai noriu - tylesnė. Be jų aš greičiau bėgu, o jeigu nenoriu - einu lėtai, pasivaikščiodama. Be jų galiu būti ir verslininkė ir psichologė ir šunų dresuotoja. Galiu būti visas pasaulis ir galiu visam likusiam pasauliui leisti būti savimi.

Linkiu plėstis tiek, kiek yra vietos

Šiandien aš pykstu ir jaučiuosi nuostabiai

Už buvimą (ne)savimi - taip, kaip tau geriau!

Etatinė AŠ.

Rodyk draugams

2017-03-05

Penkioliktas - sprendimų sprendimai

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

–ar visgi mūsų mintys jau jūros platybių?–

Aš esu nustebinta ir sužavėta tavo paskutiniojo įrašo. Kalbėdama apie nežinomybę ir jos nepakeliamybę sugebėjai parodyti tą stiprią, nepalaužiamą savo pusę, to net nejausdama. Nemanau, kad tau reikia motyvacinių kalbų ar merginų jėgos, tu esi pakankamai stipri įveikti save ir priimti sprendimus, net jei kartais ir nori jų akivaizdoje pulti ant kelių ir susiriesti į kamuoliuką.

Kalbant apie sprendimus - jie tikri žudikai. Visada išdygsta netikėtai ir neramina, kol su jais nesusitvarkai. Nuo jų nepabėgsi. Gali palikti likimui, bet tuomet jau jų šešėlis imsis persekioti tave. Nebūsiu tas žmogus, kuris sako: “nuspręsk”. Tai neveiksminga. Geriau pajausk. Jausmais verta pasitikėti.

Na o aš savo sprendimus jau priėmiau. Maniškiai, spėju, šiek tiek skiriasi nuo tavųjų: aš susidėliojau prioritetus ir “išsivaliau” gyvenimą. Tu, kaip mano pavyzdys, visada turėjai aiškius prioritetus (ar bent atrodo, kad turi). Man prireikė dvidešimties metų nuspręsti, kad darbas svarbiau už dramą, o sava laimė - už žmogaus x nuomonę ir panašiai. Bet dabar jaučiuosi naujai atgimusi ir pagaliau stumiuosi į priekį iš šitos balos, kurioje lindėjau mėnesių mėnesius. Pagaliau aš vėl sveikinuosi iš jūros dugno.

Toks jau tas pavasaris - jis atneša naujus kelius ir svajones, bet už tai priverčia rinktis, kuris kelias link tų svajonių prives.

Atsakymus turi.

Aš irgi labai pasiilgau tavęs ir tavo pasakiško miesto.

Etatinė Vardų Keitėja

Rodyk draugams

2017-03-05

Keturioliktas - Pasirinkimai VĖL

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Ar tai jūros

Ar tai balos…

Man žinok sprendimų metas. Vienas iš tų, kai galvoje per daug minčių, todėl tiesiog ignoruoji ir įsijungusi muziką garsiai dainuoji duše (čia, kad klausimai bent trumpam atstotų). Ir išties aš paskendau pasirinkimuose. Taip smarkiai, kad vieną vėlų vakarą pagalvojau, kad reikia pasidaryti pliusų ir minusų sąrašą (nejuokauju).

Vis galvoju ar galiu, ar esu pakankamai stipri, ar pajėgsiu.

Tada pasižiūriu vieną kitą motyvacinį “girls power” video youtube, panaršau po motyvacinių knygų recenzijas ir nusprendžiu, kad sakysiu TAIP ir nebebijosiu.

Tada realybė mane nuvožia atgal prie žemės ir aš vėl guliu susirietusi iš nežinomybės.

Man labai nepatinka pasirinkimai, bet atrodo, kad tiksint gyvenimo sekundėm tų pasirinkimų vis daugėja. Ir dar baisiau - jie vis rimtesni. Anksčiau atrodė, kad didelė dilema su kuo sėdėti per matematikos pamokas, o dabar pasirinkimai jau rimtesni ir net nenoriu jų įvardinti, nes taip tik pripažinsiu, kad jie egzistuoja ir turėsiu vėl eiti galvoti.

Kartais viskas tiesiog sukrenta taip, kaip reikia. Kartais net po ilgų galvojimų gyvenimas nuveda mus ten, kur turėtume būti. Tikiuosi, kad šis kartas bus būtent toks…

DUOKIT MAN ATSAKYMŲ

(adresuota kažkam)

Labai pasiilgau Tavęs, mano miestas niūrus, kai tu toli

(adresuota Tau)

Etatinė Skubėtoja (ir atidėliotoja)

Rodyk draugams