BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



Laiškai ežere

2017-02-26

Tryliktas - Purvas

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Sėdžiu ir jau kokį pusvalandį bandau išsakyti, kas yra purvas. Parašau ir ištrinu. Kartoju. Kartoju. Kartoju.

Sunku rašyti, nes 1) virtuvėje 10 girtų azijiečių rėkia ir dainuoja “Party In the USA”, 2) jie kas dešimt minučių įsiveržia į mano kambarį paplepėti. Rytoj jie jausis purvini dėl to, ką daro ir kalba ir kam rašo žinutes šiąnakt. Tai ir yra purvas. Tai - kažkas tarp kaltės ir gėdos - tie pikti žodžiai, kuriuos pasakai supykusi, ar baltas melas ar kai užvarai ant kito. Emocinis purvas - tai nemalonių pokalbių, įvykių ir santykių pasėkmė.

Aš visą gyvenimą jaučiausi purvina - šiek tiek purvina perbėgus gatvę atvažiuojant mašinai, labai purvina pasibučiavusi su kuo nors, su kuo nereikėjo bučiuotis. Tai beprasmis jausmas - jis ateina staiga ir išeina nepastebimai. Tai lyg drugelio išsiritimas iš kokono - kiekvieną kartą nusiplovęs purvą, jautiesi šviežias, neišmokęs jokios pamokos, bet su nauja pradžia.

Paskutiniu metu didžiausias mano purvas buvo tas vaikinas su kuriuo susitikinėjau, kai santykiai su tikruoju vaikinu nebuvo sklandūs. Vakar išsiskyriau su pastaruoju ir šįryt, pabudusi kito lovoje, nebesvajojau apie šiltą dušą ir nuodėmių išpirkimą - nebesijaučiau kalta, kad apgaudinėju. Nebuvo jokio naujo laisvės jausmo ar priesaikų, kad daugiau niekada nieko neapgaudinėsiu. Aš atverčiau naują puslapį, o paskutinysis nesibaigė pamoka, jis paprasčiausiai pasibaigė.

Purvas nepamoko, tad siūlau jį atmesti. Užsidėkime baltas sukneles ir tegul jos tokiomis išlieka. Mes privalome klysti, bet neprivalome gėdytis ar jausti dėl to kaltę. Purvą nuplauna vanduo, o ne išmintis ir moralė.

Gyvenkime švariai.

Etatinė Purvalė

Rodyk draugams

2017-02-18

Dvyliktas - dvylika savaičių snigo

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Norėčiau grįžti į vaikystę ir pamatyti, kada pirmą kartą susipažinau su žodžiu “skausmas”, kokiame kontekste sutikau žodį “baimė”, kaip akis į akį susidūriau su žodžiu “liūdesys”. Įdomu kada pirmą kartą supratau, kad pasaulyje yra ko bijoti. Įdomu koks įvykis privertė susimąstyti, jog žemėje ne visi tokie kaip mamytė ir tėvelis - žemėje yra ir blogų žmonių. Kaip jaučiausi tą akimirką, kai pirmą kartą pasijutau vieniša arba kai pirmą kartą praradau draugą.

Kada gi aš supratau tikrąsias liūdesio priežastis ir kada supratau, kad liūdesio, kaip ir visų kitų emocijų reikia?

“Šis gyvenimas nevertas, kad pamirštum kur dangus, jeigu buvo pirmas kartas, paskutinis irgi bus”.

Visiškai pasimetusi

Etatinė Skubėtoja

Rodyk draugams

2017-02-12

Vienuoliktas - Pavasario beieškant

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš apledėjusio ežero dugno

Noriu parašyti apie pavasarį. Apie tai, kaip jo pasiilgau - žydinčių medžių, atsigaunančios žolės, pirmo išėjimo į lauką be pirštinių. Laukiu akimirkos, kai pro langą švies pirmi tikri, nuoširdūs, šilti spinduliai, o aš pasislėpusi po akiniais nuo saulės apžiūrinėsiu autobuse svetimų žmonių veidus (ir tikiuosi matyti šypsenas). Kai dabar apie tai rašau, net pati netikiu, kad greitai vėl įkvėpsiu oro giliau nei visada. Labai ieškojau pavasario savo kasdienybėje…

Ir džiugi žinia! Atradau tą pavasarį skaitydama devintą laišką apie nuotykius - šypsojausi iki ausų, širdis spurdėjo lyg pirmą kartą būčiau įsimylėjusi. Dėl to ir esi mano draugė - klausyčiau Tavo nuotykių milijonus kartų, tol, kol pati pasijusčiau lyg lipdama per kapinių tvorą (beje man tai niekada nesisekė). Žaviuosi, kad esi tokia laisva ir visada visada būsiu šalia Tavo pasirinkimuose, bet I think you know that by now. Tu visada buvai drąsesnė ir gal dėl to visada išgyvendavai mano tik slapčiausiuose svajonėse įsivaizduojamus nuotykius. O gal būtent taip ir yra, man užtenka pasvajoti, o Tau, brangioji, reikia lėkti per pasaulį. Matau, kad Tau jau pavasaris!

Visada galvoju apie Tave

Ieškau pavasario

Etatinė Skubėtoja

Rodyk draugams

2017-02-11

Dešimtas - trys klausimai

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno,

Noriu pasidalinti su Tavimi trimis klausimais, kurie, bent šią akimirką rodosi, sudeda visas detales į savas vietas:

1) Iš kur Tu esi?

2) Kur esi?

3) Kur keliauji?

Mes juk aplinkos vaikai.

Linkėjimai iš chaoso.

Rodyk draugams

2017-02-10

Devintas - nuotykiai

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas vakaras iš jūros dugno,

Šiandien aš nelabai rimta ir į gyvenimą žiūriu nerimtai. Nenoriu tuščiažodžiauti, nenoriu filosofuoti, nors to ir nemoku. Noriu papasakoti istoriją, kuri dar nėra istorija.

Tiką grįžau iš pasimatymo. Nesvarbu su kuo, aš jo nepažįstu, kaip ir tu. Mes užsisakėme visą meniu mažoje kavinukėje, kur jis visus pažinojo, ir juokėmės iš mažiausių juokų bevalgydami savo veganišką indišką vakarienę. Pažįsti mane, todėl, manau, supranti koks buvo mūsų pokalbis. Natūraliai, iš kalbos išėjo klausimas:

- Ar nori pasivaikščioti po katakombas?

Turbūt gali nuspėti mano atsakymą. Taigi, sukirtome vakarienę, pasiėmėme deserto išsinešimu ir patraukėme link kapinių. Toliau sekė tipiniai naktinių apsilankymų kapinėse veiksmai: lipimas per tvorą, vaikščiojimas tarp senų kapų ir vienas kitas juokelis apie benamius (ha-ha). Tai buvo senovinės kapinės su prabangiais antkapiais, angelais ir skulptūromis ant jų. Visi kapai buvo bent kelis dešimtmečius nebeprižiūrimi, smengantys į žemę taip giliai, kad jautiesi lyg vaikščiodamas ant pripučiamos pilies. Mes apžiūrinėjom katakombas ir jis pasakojo nuostabių istorijų apie tą miestą - kai jis gyvavo kaip laikinoji sostinė vieno karo metu, kokia sena jo istorija ir kiek daug žmogaus rankų darbo uolų slepiasi po visais tais senais lordų rūmais, dabar paverstais studentų butais su prastu šildymu.

Bet įdomiausia buvo jo istorija. Tos katakombos, kurias man jis rodė su tokiu entuziazmu, kažkada trumpam buvo jo namai, kai neturėjo kur eiti. O neturėjo kur eiti kaip tik tada, kai jo tėvas atsidūrė kalėjime už žmogžudystę. Keista buvo tai girdėti iš kažkieno nepažįstamo lūpų vidurį nakties apleistose kapinėse. Keista, kai tiek daug matęs žmogus tavimi žavisi ir atsiprašo už savo nuoširdumą. Keista, kad neišsigandau ir nepabėgau tai išgirdus, bet pastaruoju metu tikiu žmonėmis, o ir ši naktis mane įkvėpė tikėti.

Po viso šito mes dar daug vaikščiojom ir juokėmės. Valgėm tuos tortus varpinėje po karo metu pavogtu kinišku varpu vidury užrakinto parko (dar viena perlipta tvora) tarp keturių bombosvaidžių pagrobtų iš rusų Krymo karo metu, ir juokėmės, kad gyvenimas toks nuostabus, jei tik išeini laukan.

Nieko nenorėjau pasakyti šita istorija, bet, turbūt, viskas turi reikšmę. Jeigu galvoji apie mane, tai aš esu čia, man viskas gerai, nors dažnai klystu, bet dar dažniau juokiuosi.

Laimė yra pasirinkimas.

Daug galvoju apie Tave.

Visada ištikima,

Mergaitė bandanti nenagrinėti

Rodyk draugams