BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



Laiškai ežere

2017-01-29

Aštuntas - klaidos

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno,

Jaučiuos taip, lyg būčiau nieko nerašius ištisas savaites ar mėnesius. Mano gyvenimas vėl įgavo pagreitį, ir aš nebespėju su juo: nebeturiu kada apgalvoti savo sprendimų ir suvokti ko noriu, taigi leidžiuosi nešama vėjo… ir mėgaujuosi tuo. Turbūt tokia esu - chaosas - todėl vėl jaučiuosi savimi, kai viskas verčiasi aukštyn kojomis. Na, gal ne viskas, bet mano viduje tikras mūšis.

Šį savaitgalį praleidau su žmogumi, kurio nepažįstu. Kaip tipiška penkiolikmetei man, ar ne? Mes paprasčiausiai žiūrėjom senus intelektualinius realybės šou, žaidėm monopolį ir miegojom, gėrėm truputį romo ir nieko nevalgėm, visai kaip vaikai - ir tai viskas ko man reikėjo, kad vėl, po šitiek laiko, jausčiausi savimi. Visąlaik kovojau su šita neatsakinga, spontaniška, dėl idėjos pametančia galvą savo puse, bet jos man turbūt labiausiai ir trūko. Aš vėl degu ir mėgaujuosi tuo.

Blogiausia tai, kad taip ir nesugebėjau išsiskirti su berniuku, kuris manęs nebejaudina. Jis man daug reiškia, bet kartu ir nieko. Nemačiau jo jau savaitę ir taip bandau teisintis ir sakyti, kad neapgaudinėju jo, bet žinutės mano telefone ir tai, kad nemiegojau savo lovoj jau dvi dienas, išduoda mane. Atsimeni, kai sakiau, kad šituose santykiuose tikrai nebeleisiu sau to daryti? Mano ketinimai buvo geri, bet aš visada trokštu daugiau ir stipriau. Pasikartosiu, aš esu chaosas ir negaliu savęs suvaldyti.

Galvojau, kad išaugau. Galvojau, kad taip nebebus. Bet tai nutiko ir man beproto gera. Vėl klausausi muzikos, vėl dirbu, vėl svajoju, vėl bėgu. Ar aš užprogramuota būti šūdinu žmogumi?

Gelbėk mane.

Beje, pasiilgau,

Etatinis Chaosas

Rodyk draugams

2017-01-22

Septintas - išvažiuoti ten, kur nežinai koks jausmas

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Šį vakarą išplaukiu, o jeigu teisingiau - išvažiuoju. Stebėsiu pro šalį lekiančius medžius, pievas, namus ir milijonus žmonių istorijų. Ir tikrai stebėsiu, galvodama apie supynes ant kurių suposi milijonai vaikų ir gatvės, kuriose pirmą cigaretę surūkė mokiniai.

Išvažiuoju labai (ne)tikslingai, bet tikrai spontaniškai. Šįkart netoli, tik 600 kilometrų, tik 9 valandas kelio. Bet širdutėje sumaištis - nežinau, koks TEN jausmas. Ar įkvėpus taip pat gaivu, ar pro šalį einantys šypsosi ar sniegas uždengęs namus ir gatves? Kartais mums visiems reikia pabėgti ten, kur nežinome koks jausmas. Kartais reikia atsikelti labai anksti ryte ir ant pečių užsidėti kuprinę, kurioje yra tiek viskas, tiek nieko. Kartais reikia įkvėpti kitokio oro, pamatyti kitus vaizdus, pasivaikščioti nežinant kur eini.

Taigi aš išvažiuoju. Ir tikiuosi, kad galvą prapūs vėjas! Galbūt nufotografuosiu labai gražią akimirką. Norėčiau ir apkabinti kokį nepažįstamą žmogų. Tikiuosi gal ir šypsotis kiek daugiau nei visada. Žinai, iš esmės tiesiog noriu nežinomybės. Tos, kuri šiek tiek gąsdina, bet tuo pačiu įkvepia juoktis. Už keliones, už žmones ir už kuprines, kuriose telpa viskas (nieko).

Noriu pasiimti Tave. Liepti Tau klausytis kvailų mano dainų ir juoktis iki nukritimo, netgi verkti tol, kol ašaros riedės (atrodo dabar to reiktų labiau). Galbūt greitai?

Kitą kartą išlėksiu toliau

Su begaline meile ir palaikymu, išvažiuok ir Tu. Skubu į autobusą

Etatinė Skubėtoja

Rodyk draugams

2017-01-22

Šeštas - žmogaus

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš tikrai gilaus ežero dugno

Sprendimai. Labai baisu, kai širdis sudūžta. Labai baisu, kai neišgerti kavos puodeliai lieka atšalti virtuvėje. Labai baisu, kai ilgus pokeičius pakeičia “Eime šiandien anksčiau miegoti”. Baisu ir tada, kai atrodo nėra jokių ženklų - širdis tiesiog nebejaučia.

Šią naktį dalinuosi su Tavimi savo meile. Ir dėkoju už atvirumą. Ir liūdžiu, kad tokiomis akimirkomis žodžiai praranda prasmę. O taip reiktų apsikabinti ir keletą kartų giliai iškvėpti ir įkvėpti, profilaktiškai - kad plaučiai prasivėdintų. Velniop tą didelį pasaulį ir gyvenimą, kuris paprasčiausiai apsiverstų penkis kartus aukštyn kojom, jeigu spontaniškai nusipirkčiau lėktuvo bilietą ir skrisčiau du tūkstančius kilometrų. Oho, velniop tai, kad negaliu būti šalia. Tokia jauna ir tokia užstrigusi…

Taigi, sprendimai. Žinai, esu skaičiusi vienus protingiausių žodžių pasaulyje ir visada apie tai pagalvoju, kai labai liūdna. Išties, kai sudūžta širdis, norėtųsi, kad aplinkui kiltų uraganas, prasidėtų beprotiška audra, kristų lėkštės ir dužtų šukės. Kai sudūžta širdis, norėtųsi, kad viskas sprogtų, skaudžiausia - jog būna visiška tyla.

Aš pasiruošusi dėl Tavęs atsiliepti į visus vidurnaktinius skambučius

p.s. aš irgi žinau, kad padarei tinkamą sprendimą

Taip pat susikrimtusi

Etatinė Skubėtoja

Rodyk draugams

2017-01-21

Penktas - skauda

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Turbūt žinai, kad bene didžiausia ir tikrai gėdingiausia mano baimė yra likti vienai. Dėl to atsidūrusi naujoj situacijoj ar šiaip būdama vieniša kimbuosi į žmones. Ne fiziškai, labiau emociškai. Prisirišu prie jų ir tiek. Ir dažniausiai prie nelabai tinkamų.

O lengviausia prisirišti yra prie vaikinų. Jie tave priglaudžia po savo didelėm saugiom plaštakom, kai tau baisu, ir daug daugiau tau skiria dėmesio nei draugai ar dar kas. Į tokį glėbį ir aš linkus suktis, kai gyvenimas atrodo šaltas ir tik norisi žmogiškos šilumos. Dėl šitos baimės mano gyvenime yra atsiradę nemažai žmonių. Vieni pasiliko trumpiau, kiti ilgiau. Iš kai kurių daug išmokau, net jei tos pamokos nebuvo labai malonios. Bet nei vienas iš jų manęs neišmokė būti savarankiška ir nebijoti likti be jų. Kaip tik, jie mane atitolino, pririšo saugumo jausmą prie savęs pačių, tapdami tuo medžiu uždengenčiu nuo vėjo.

Tai yra ta didelė pamoka, kurią turiu išmokti pati. Padaryti namų darbus, pakentėti ir nebeleisti tai baimei kontroliuoti mano gyvenimo. Būtent dabar tai ir darau. Ar bent bandau daryti. Vakar pasakiau savo gerb. žmogui-atliekančiam-saugiklio-vaidmenį-mano-gyvenime, kad galbūt mums reikėtų eiti savo keliais. Jam tai nebuvo didelis siurprizas, juk aš tiek kartų sakiau, kad nesu laiminga. Bet keista, viskas taip keista. Mes kol kas neišsiskyrėm, nemanau. Dabar nekalbam, labiausiai dėl to, kad mano žodžiai įžeidė jo ego, bet jis dar sugrįš, kaltindamas mane būtais ir nebūtais dalykais. Aš bijau, nes tikrai verksiu ir tikrai skaudės, bet ko gi nepadarysi dėl to įsivaizduojamo pilnatvės jausmo..

Nežinau, kodėl aš tokia silpna.

Žinau, kad mano sprendimas teisingas.

Kiek susikrimtusi Etatinė Bailė

Rodyk draugams

2017-01-19

Ketvirtas - maištas

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

“Viskas normaliai” - šitie du žodžiai pažįstami iki kaulų čiulpų. Jie kasdien kartojami šimtus kartų ir gali reikšti bet ką nuo “esu ekstazėje” iki “mano mirtis trijų metrų ilgio”. Jie žudo mus iš vidaus ir atitolina mus vieną nuo kito savo beprasmybe, palikdami tiek daug neišsakytų jausmų, abejonių, laimių ir nusivylimų.

“Viskas normaliai”. Kodėl gi mums atrodo, jog mūsų jausmai ir išgyvenimai turėtų būti slepiami po bereikšmiu žodžių junginiu? Turėtumėme didžiuotis, kad galime džiaugtis, liūdėti, nuobodžiauti, jaudintis ir taip toliau. Dar labiau turėtumėme didžiuotis, kad suvokiame savo jausmus ir galime juos analizuoti ilgiausiais žodžiais ir sakiniais. Įsivaizduok, kokiuose įkvepiančiuose pokalbiuose kasdien galėtumėme dalyvauti, jei į klausimą “kaip gyveni?” atsakytumėme nuoširdžiai.

“Viskas normaliai”. Čia kaip tas laimės receptas, kuris sako, kad reik kasdien sau kartoti, kad esi laimingas ir galiausiai tapsi tokiu. Taip taip, mes visi eisame savo laimės kalviai, bet juk taip nenatūralu sakyti, kad gyvenimas yra gražus, kai tavo namas dega. Taip ir šitie žodžiai bando mums įteikti, kad tikrai viskas gerai, nors norisi rėkti. Nesutinku, kad kasdien kartodamas tą “viskas normaliai, aš esu laimingas” mantrą įmanoma tapti laimingu. Maištaukime, atsistokime ir sakykime: “aš esu nelaimingas ir tai pakeisiu”. “Viskas normaliai” - tai gėdingas susitaikymas su savo negalia.

“Viskas normaliai”. Mes jaunos ir “normaliai” mums negana. “Normaliai” nėra žodžio “laimingas” sinonimas, jam dar toli toli iki pastarojo savo skambesiu ir reikšme, kurią tam skambesiui suteikiame. Normaliai mokyklą baigiau, universitete irgi normaliai sekėsi, susiradau normalų vyrą, vaikai mūsų normalaus intelekto, namas normalus, mašina normali, pensija normali, mirtis irgi bus normali - ar dėl to kasdien keliamės iš lovos, bėgam, lipam į aukščiausius kalnus, traiškom save ir vėl sudedam?

Atėjo laikas leisti sau jausti ir jausti garsiai bei tvirtai.

Metu iššūkį - savaitę nesakyti “viskas normaliai” nei sau, nei kitiems.

Su pykčiu ir įkėpimu

Etatinė Maištautoja

p.s. suprantu, jog apibūdinu laimę lyg kažką ko reikia siekti kaip švento galutinio tikslo, bet aš paprasčiausiai labai noriu jaustis gerai

p.s.s nenoriu įžeisti žmonių, kuriems ištikrųjų viskas normaliai

Rodyk draugams

2017-01-15

Trečias - niekas normaliai

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Tai buvo tamsus vakaras, atrodo, kad saulėlydžio apšviestų namų net nemačiau, mačiau tik staiga užklupusią tamsą. Ir kvapas buvo kitoks negu visada - plaučius užpildė visai ne gaivus ir šaltas žiemos dvelksmas, o karstelėjęs, ore tvyrojantis degėsių kvapas. Stovėdama tarp apsnigtų medžių jaučiausi pažeidžiama. Atrodė, kad išnyko mano taip ilgai gaminta kaukė, sakanti “Viskas normaliai”.

Mes svajojame gimti kitoje šalyje, kitame laike, kitu žmogumi arba svajojame pabėgti taip toli, kad bent pavyktų apsimesti. Mes važiuojame autobusais, pilnais tuščių veidų, nustatę tuščią veidą ir pykstame, kad niekas nesišypso. Mes dirbame darbus, kurie nedaro mūsų laimingais ir sakome, kad “Visi šitaip”. Mes nusukame akis, nuleidžiame galvas, sustabdom giliausias ir labiausiai švytinčias mūsų svajones, pasiduodam ir gailimės tik labai labai tyliai, slapčiausiame savo širdies kamputyje. O tada nusijuokiame kiek sarkastišku juoku ir garsiai pasakom “Viskas normaliai”…

Tai yra mano klaida. Aš labai ilgą laiką sakiau “Viskas normaliai”. Ir išties, kaip koktu yra galvoti apie gyvenimą, kuriame gali keliauti, mylėti, mąstyti, mokytis, žavėtis, stebėti, kaip apie jausmą “Normaliai”. Tą tamsų vakarą pažiūrėjau į savo batus, įsmigusius į purviną sniegą ir akimirkai leidau sau būti atvirai - aš nelaiminga. Vieną, trumpą akimirką aš leidau sau būti savimi ir tą milisekundę aš išplėčiau akis ir atsidusau - oho, manyje tiek daug pasimetimo. Man viskas nėra “Normaliai”, man visai sunku. Ir tiesa, tokie jausmai pasitaiko dažnai ir jie begalo natūralūs ir paprasti, bet juos reikia atpažinti, atkreipti dėmesį ir susirūpinti, o ne įdėti į dėžutę ir išmesti į savo sielos upelį. Visada sunkiau atsimerkti ir akis į akį susidurti su realybe, ta, kuri nevisai maloni ir graži, negu pasislėpti nuleidžiant galvą.

Už drąsą rasti save ir už tamsius vakarus, kurie vėliau tampa gyvenimą keičiančiomis istorijomis

Su jausmais, Etatinė Skubėtoja

Rodyk draugams

2017-01-15

Antras - sakykime Labas

Posted by laiskaiezere in Be temos  Tagged , ,

Labas iš ežero dugno

Su balto vyno taure ir viltinga šypsena veide aš sveikinuosi pirmą kartą. Labas sakau tiek Etatinei Bailei, tiek šitam dar pilnai nesukurtam blog’ui, tiek pačiai sau. Ir būtent apie tai galvoju, rašydama dabar - apie pirmuosius Labas.

2016 metus aš ištariau labai daug Labas ir visi tie pasisveikinimai nuvedė mane labai skirtingomis kryptimis. Vieni Labas pažadėjo likti mano gyvenime amžiams, kiti pažadėjo pakeisti mano kasdienybę, treti nežadėjo nieko ir padarė daugiau negu pastarieji. Ir išties pasisveikinti su kažkuo nepažįstamu, nežinomu, neatrastu nėra lengva, bet būtent tai aš dariau 2016 metais. Giliai įkvėpiau ir ištiesiau ranką (arba apsikabinau) kažką, kieno veido bruožų dar neatsimenu, kvapo neatpažįstu ir gestų nesuprantu. Ir labai savimi didžiavausi (po to ir keikiau) dėl kiekvieno drąsaus pasisveikinimo ir netikėto akių kontakto.

Ir taip, Labas aš sakau ir Tau. Drąsiai šypteliu, apsikabinu/ištiesiu ranką/linkteliu (taip, kaip Tau geriau) ir tikiuosi, kad ši pažintis bus maloni! Šios šaltos žiemos akivaizdoje pripažįstu - jau seniai laukiau vietos, kur mano mintys bus laukiamos ir galbūt net suprastos. Geriu didelį gurkšnį saldaus balto vyno už tai, kad mes visi būtume išklausyti ir už tuos, kuriems pasakyta kalbėti, tik tada kai jų yra klausoma, o jų niekada nėra klausoma. Kalbėkit taip garsiai, kad visi atsisuktų. Sakykit tiek Labas, kad niekas jūsų nepamirštų!

Aš prisižadu šiais metais daugiau svajoti.

Etatinė Skubėtoja

Rodyk draugams

2017-01-14

Pirmas

Posted by laiskaiezere in Be temos

Labas iš ežero dugno

Įsidrąsinau pradėti rašyti, kad ir kaip keista bebūtų lieti mintis klaviatūra. Aš daug senamadiškesnis žmogus, visi mano jausmai slepiasi mažose knygutėse su daug juodais žodžiais išmargintų puslapių, bet labai norėjau su tavimi šiuo bei tuo pasidalinti.

Aš vis kartoju, kad 2017 yra tie metai, kai aš įveiksiu baimę. Jokios konkrečios baimės neturiu galvoje, tiesiog baimę, juk ji visa tokia pati, nesvarbu ar bijai vorų, ar aukščio ar gyventi. Pati iš savęs ji net ne tokia bjauri - tai, kaip ji įkalina tave, yra bjauru. Ir štai ryt aš išskrendu atgal į riebaluotų bulvyčių šalį. Tai yra pirmoji mano įveikta baimė šiais metais. Taip, aš neturiu pasirinkimo ir vis tiek turėčiau skristi, net jei bijau, tačiau šįkart aš pagaliau susitaikiau su tuo. Pagaliau pasakiau sau, kad aš pabaigsiu universitetą ir kad nežliumbsiu kruvinom ašarom. Prižadėjau sau, kad darysiu viską, kad tik būčiau laiminga net ir ten. Prisiekiau, kad nebūsiu toks jautrus mažas vaikas, negalintis likti vienas. Ir va, guliu savo šiltoj mažoj lovoj paskutinį vakarą, ir aš esu laiminga. Žinau, kad ryt ir poryt ir užporyt ir dar šimtąkart taip bus tų akimirkų, kai ašaros kaupiasi akyse ir tik norisi sugrįžti namo, bet dabar aš esu laiminga ir neatimsiu to iš savęs. Turbūt atrodo, kad pamečiau mintį, nes juk kalbėjau apie baimes. Bet tai ir yra toji baimė, kurią šiandien įveikiau - aš bijojau būti laiminga. Mane vis persekiojo mintis, kad ta laimė, kurią patirsiu, nebebus tokia pati tyra, kokia buvo anuomet, kai tik baiginėjom mokyklą ir viskas atrodė taip paprasta, o pasaulis taip lengvai užkariaujamas, ir taip, ji kitokia - joje jaučiausi skausmo prieskonis, žiupsnelis nostalgijos ir kelios sudužusios svajonės - bet ji priverčia mane šypsotis sėdint vienai su savimi. Tai ir yra svarbiausia.

Jaučiuosi lėkštai tai rašydama, bet per pastaruosius kelis mėnesius supratau, jog tie lėkšti romantiniai sapaliojimai yra tai, kaip išreiškiame laimę ir meilę, o visa kita - menas.

Teišgaruoja visos mūsų baimės.

Aš prisižadu šiais metais pasistatyti mašiną galu.

Apkabinu

Etatinė Bailė

Rodyk draugams